Šiuolaikinė psichoterapija vystosi itin sparčiai integruodama skirtingas teorines paradigmas ir vis labiau remdamasi neuromoksliniais tyrimais. Per pastaruosius du dešimtmečius sukaupta pakankamai duomenų, rodančių, kad efektyvumą lemia ir pasirinkta terapinė mokykla, ir gebėjimas lanksčiai taikyti intervencijas, dirbant su įvairiais terapiniais veiksniais, ir tikslus individualaus kliento funkcionavimo supratimas.

Klinikinėje praktikoje vis dažniau susiduriama su kompleksiniais atvejais: asmenybės ypatumais, komorbidiškumu, emocijų reguliacijos sunkumais, trauminėmis patirtimis, priklausomybėmis, taip pat vaikų ir paauglių psichikos sveikatos iššūkiais. Tai reikalauja ne siauro terapinio metodo taikymo, o integruoto, į procesą orientuoto požiūrio, kuris apimtų tiek kognityvinius, emocinius, somatinius, tiek tarpasmeninius aspektus.

Neuromokslų kontekste aiškėja, kad efektyvi psichoterapija yra susijusi su smegenų tinklų reorganizacija – ypač su prefrontalinės žievės ir limbinės sistemos sąveikos pokyčiais, dėmesio reguliacija, savistabos gebėjimais bei emocijų apdorojimu. Tokios intervencijos kaip dėmesingas įsisąmoninimas, vaizduotės naudojimas ar kūno praktikos tampa ne papildomomis, o esminėmis terapinio proceso dalimis.

Ši mokslinė-praktinė konferencija „Šiuolaikinės psichoterapijos galimybės: kaip pasiekti didžiausią efektyvumą?“ tiesiogiai atsako į šiuos iššūkius, pateikdama integruotą, įrodymais grįstą ir praktiškai orientuotą turinį. Programoje nagrinėjamos tiek fundamentinės temos (psichoterapijos galimybės, atvejo formulavimas, emocijų reguliacija), tiek specifinės taikymo sritys – nerimo sutrikimai, priklausomybės, darbas su vaikais ir paaugliais, terapeuto asmeninis augimas bei savipraktika.