TEMOS AKTUALUMAS IR PROBLEMATIKA

Savižudybė ir savižala yra kompleksiniai reiškiniai, kurių supratimas reikalauja aiškių teorinių modelių ir struktūruotų praktinių metodų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, savižudybė išlieka viena pagrindinių ankstyvos mirties priežasčių, o savižala dažnai pasireiškia kaip pasikartojantis elgesys, skirtas laikinai sumažinti intensyvų emocinį skausmą (WHO, 2014).

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje savižudiškas elgesys aiškinamas per kelis tarpusavyje papildančius modelius. T. Joiner tarpasmeninė–psichologinė savižudybės teorija (Interpersonal-Psychological Theory of Suicide) teigia, kad savižudiškos mintys kyla esant suvoktam naštos jausmui ir priklausymo trūkumui, o perėjimas prie veiksmų siejamas su gebėjimu žaloti save, kuris formuojasi per ankstesnę savižalą ar pasikartojančias skausmingas patirtis (Joiner, 2005). Šis modelis leidžia geriau suprasti savižalos ir savižudybės rizikos ryšį.

Savižalos supratimui plačiai taikomas funkcinis elgesio modelis, ypač kognityvinės elgesio terapijos ir dialektinės elgesio terapijos (DBT) rėmuose (Linehan, 1993). Pagal šį požiūrį savižala atlieka konkrečias funkcijas: emocijų reguliavimo, įtampos mažinimo, disociacijos nutraukimo ar savęs baudimo. Tai paaiškina, kodėl savižala gali tapti sunkiai nutraukiamu elgesiu – ji trumpam sumažina kančią, bet ilgainiui didina riziką.

Vertinant ir valdant savižudybės riziką, vis daugiau dėmesio skiriama struktūruotiems, įrodymais pagrįstiems metodams. Vienas iš jų – CAMS (Collaborative Assessment and Management of Suicidality) modelis, kuris orientuotas į bendradarbiavimu grįstą savižudiškumo vertinimą ir individualizuotą rizikos valdymą, sutelkiant dėmesį į vadinamuosius „savižudiškumo variklius“ (Jobes, 2016). CAMS padeda ne tik įvertinti riziką, bet ir kurti aiškų, pacientui suprantamą pagalbos planą.

Moksliniai tyrimai taip pat patvirtina, kad tiesioginis, aiškus klausimas apie savižudiškas mintis nedidina savižudybės rizikos, o priešingai – leidžia sumažinti izoliaciją ir padeda laiku suteikti pagalbą (Dazzi et al., 2014). Vis dėlto tiek specialistai, tiek artimieji dažnai stokoja žinių, kaip šiuos modelius taikyti realiose situacijose, ypač susiduriant su pasikartojančia savižala ar suicido rizika.

Šis seminaras remiasi minėtais teoriniais modeliais ir metodais, siekdamas suteikti dalyviams aiškią struktūrą, kaip atpažinti savižudybės riziką, suprasti savižalos mechanizmus ir taikyti saugius, įrodymais pagrįstus reagavimo būdus.