Pasipriešinimo pokyčiams fenomenas psichoterapijoje ir darbo su juo galimybės

Supažindinti dalyvius su mokslu ir įrodymais grįsta pasipriešinimo pokyčiams samprata šiuolaikinėje psichologijoje ir psichoterapijoje, taip pat supažindinti su įrodymais bei klinikine praktika grįstais metodais ir intervencijomis bei jų taikymo principais, kurie leis efektyviai tvarkytis su pasipriešinimu pokyčiams psichoterapijoje, padidinti klientų motyvaciją ir atvirumą pokyčiams bei įsitraukimą į psichoterapiją.

Aktualumas

Kliento pasipriešinimo pokyčiams reiškinys buvo pastebimas jau nuo psichoterapijos atsiradimo pradžios. Ilgainiui kliento pasipriešinimo pokyčiams samprata buvo tobulinama ir plėtojama apjungiant įvairių psichoterapijos rūšių ir paradigmų perspektyvas bei mokslinių tyrimų rezultatus. Iš pradžių kliento pasipriešinimas pokyčiams buvo matomas kaip labai nepageidaujamas ir neigiamas reiškinys, tačiau šiuo metu į jį yra labiau žiūrima kaip į natūralią terapijos dalį, tam tikrą informacijos šaltinį apie terapijoje vykstančius procesus, terapinį aljansą (Beutler et al., 2001; Beutler et al., 2002; Moyers ir Rollnick, 2002; Leahy, 2003; Mitchell, 2013; Yotsidi et al., 2018; Miller ir Rollnick, 2023; Carrington et al., 2024). 

Nepaisant to, daugeliui psichoterapeutų tai yra vienas iš daugiausiai frustracijos ir iššūkių keliančių psichoterapijos etapų, o jeigu į kliento pasipriešinimą pokyčiams nėra tinkamai sureaguojama ar dirbama, jis iš tiesų gali lemti prastesnius terapijos rezultatus ar ankstyvą terapijos nutraukimą (Beutler et al., 2002; Beutler et al., 2018; Mamedova et al., 2020; Miller ir Rollnick, 2023). 

Pasipriešinimas pokyčiams psichoterapijoje yra kompleksiškas ir dėl daugybės priežasčių kylantis reiškinys, jį lemia tiek kliento, tiek terapeuto, tiek kliento ir terapeuto tarpusavio santykio veiksniai. Pasipriešinimas pokyčiams, pavyzdžiui, gali parodyti kliento abejojimą psichoterapijos ir jos intervencijų veiksmingumu, nepaisant to, kad klientas yra motyvuotas sumažinti simptomus ir pagerinti funkcionavimą. Taip pat pasipriešinimas pokyčiams gali kilti iš kliento nežinomumo, neapibrėžtumo baimės, baimės prarasti savastį, ambivalencijos tarp noro keistis ir noro išlaikyti tai kas yra pažįstama (net jei tai yra labai destruktyvu), noro išlaikyti laisvę ir autonomiją ir t.t. Kliento pasipriešinimą pokyčiams gali skatinti ir tam tikros terapeuto reakcijos ir veiksmai, pavyzdžiui, pernelyg atkaklus bandymas įtikinėti klientą, per griežtas struktūros laikymasis, per didelis direktyvumas ir t.t. 

Pasipriešinimas pokyčiams gali pasireikšti įvairiomis formomis, tiek tiesioginėmis (pvz., atsisakymas laikytis gydymo plano, aiškus nesutikimas su gydymo logika, terapeuto ir psichoterapijos metodo kritika ir t.t.), tiek netiesioginėmis (pvz., tarsi netyčinis sesijos pamiršimas, neatidumas sesijos metu ar sunkumai įsitraukiant į ją ir t.t.). 

Specialistams, norintiems suteikti efektyvesnę pagalbą klientams su kuriais dirba, yra pravartu gerai suprasti pasipriešinimo pokyčiams psichoterapijoje reiškinį, jo pasireiškimo priežastis ir formas, mokėti taikyti darbui su juo skirtus įrodymais grįstus terapinius metodus ar jais paremtas intervencijas (tokias kaip Motyvuojantis pokalbis (Motivational Interviewing (MI)), Schemų terapija (ST), Vidinės šeimos sistemos terapija (IFS)) (Westra et al., 2016; Westra ir Constantino, 2019; Miller ir Rollnick, 2023).