VIENIŠUMAS ir DARBO su juo GALIMYBĖS
Lektorius: gydytojas-psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas ir psichologas-psichoterapeutas Dalius Kurlinkas
supažindinti dalyvius su mokslu ir įrodymais grįsta vienišumo samprata šiuolaikinėje psichologijoje, psichoterapijoje ir neuromoksle, su įrodymais grįstomis intervencijomis ir jų taikymo galimybės dirbant su ilgalaikį vienišumą patiriančiais asmenimis, padedant jiems kurti ryšį tiek su pačiais savimi, tiek didinti susietumo jausmą su kitais žmonėmis. Daug dėmesio seminare bus skiriama praktiniam žinių apie vienišumą taikymui siekiant efektyviau pasinaudoti šiuolaikinės psichologijos, psichoterapijos ir neuromokslo galimybėmis padedant žmonėms, kurie patiria ilgalaikį vienišumą.
Vienišumo samprata šiuolaikinėje psichologijoje, psichoterapijoje ir neuromoksle.
Ilgalaikio vienišumo pasekmės. Vienišumo sąsajos su įvairiais psichikos sutrikimais.
Polinkį patirti vienišumą nulemiantys veiksniai. Vienišumo išgyvenimo ypatumų sąsajos su asmenybės bruožais.
Įrodymais grįstos intervencijos ir jų taikymo galimybės dirbant su ilgalaikį vienišumą patiriančiais asmenimis: Į atjautą orientuota terapija (CFT); Schemų terapija (ST); Vidinės šeimos sistemos terapija (IFS); Dialektinė elgesio terapija (DBT); Radikaliai atvira dialektinė elgesio terapija (RO-DBT).
Vienatvės ir vienišumo temą galime sutikti jau įvairiose senovės civilizacijų tekstuose, tačiau ši tema moksliškai nuodugniau pradėta tyrinėti tik prieš maždaug 50 metų (Weiss, 1975; Garfield, 1986; Mijuskovic, 2012). Šiuo metu vienišumo temos aktualumas vis didėja, nes stebima, kad vienišumo mąstai moderniame pasaulyje sparčiai auga, vis daugėja žmonių, kurie dažnai (arba nuolat) jaučiasi vieniši (ypač 16-29 metų ir vyresnių kaip 65 metai amžiaus grupėse). Vienišumo augimas buvo ypač stebimas Covid-19 pandemijos laikotarpiu, tačiau jai praėjus taip ir negrįžo į prieš tai buvusį lygį (Surkalim et al., 2022; ONS, 2023).
Nors skirtingi autoriai vienišumą apibrėžia šiek tiek skirtingai ir egzistuoja keletas skirtingų vienišumo apibrėžimų, vis tik apjungus juos visus, vienišumą galima apibūdinti kaip subjektyvų patyrimą, emocinę būseną, kuri gali būti išgyvenama netgi esant apsuptam žmonių, kuomet asmuo jaučia, kad jo (jos) socialiniai, tarpasmeninio ryšio poreikiai nėra (arba yra nepakankamai) patenkinti, kad asmens gyvenime nėra jam(jai) reikšmingo ir prasmingo kokybiško ryšio su kitu asmeniu, ar tas ryšys yra patiriamas reikšmingai rečiau nei asmuo norėtų (Perlman ir Peplau, 1998; Goodfellow et al., 2022).
Iš esmės visi žmonės yra patyrę didesnį ar mažesnį vienišumą, dažnai jis yra netgi neišvengiama žmogiškosios būties dalis. Trumpalaikis vienišumas tam tikra prasme gali būti ir netgi naudingas, turėti teigiamų aspektų, tokių kaip galimybių geriau pažinti save, išmokti būti su pačiu savimi atvėrimas, erdvės ir turinio kūrybai suteikimas. Tačiau ilgalaikis, lėtinis vienišumas dažnai sukelia, ar yra susijęs su neigiamais padariniais asmens fizinei ir psichinei sveikatai. Ilgalaikis vienišumo išgyvenimas yra susijęs su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, infarkto ir insulto rizika, mažesniu atsparumu stresui, prastesne imunine sistema, dažnesnėmis bakterinėmis ir virusinėmis infekcijomis, prastesne miego kokybe ir miego sutrikimais, greitesniu kognityvinių funkcijų nykimu, didesne įvairių rūšių demencijų išsivystymo rizika, prastesniais akademiniais pasiekimais ir mokymosi sunkumais, prastesniais rezultatais darbe, didesne depresijos ir nerimo sutrikimų atsiradimo rizika, didesne savižudybės rizika, mažesne gyvenimo trukme ir didesne ankstyvos mirties rizika (Cacioppo ir Cacioppo, 2014; Holt-Lunstad et al., 2015; Matthews et al., 2017; Brown et al., 2018; Luchetti et al., 2020; Griffin et al., 2020; Jefferson et al., 2023). Taip pat stebima, kad egzistuoja abipusis ryšys, kur vienišumas didina tam tikrų psichikos sutrikimų atsiradimo riziką, prisideda prie jų palaikymo ir apsunkina jų eigą, o tam tikri psichikos sutrikimai skatina vienišumo patyrimą (Holt-Lunstad, 2022; Mann et al., 2022).
Neretai patiriamas vienišumas, ar su juo susijusios problemos, dalį asmenų paskatina ieškoti psichoterapinės pagalbos, taip pat vienišumas psichoterapiniame procese yra dažnai iškylanti tema. Tad specialistams norintiems padėti žmonėms, kurie patiria stiprų vienišumą (ypač ilgalaikį) yra pravartu gebėti vienišumą ir jo aspektus gerai suprasti ir mokėti taikyti darbui su jais skirtus įrodymais grįstus terapinius metodus ar jais paremtas intervencijas (tokias kaip į atjauta orientuota terapija (CFT), schemų terapija (ST), vidinės šeimos sistemos terapija (IFS), dialektinė elgesio terapija (DBT), radikaliai atvira dialektinė elgesio terapija (RO-DBT)), kurie leistų kurti ryšį tiek su pačiu savimi, tiek didinti susietumo jausmą su kitais (Gilbert, 2010; Linehan, 2014; Cacioppo et al., 2015; Lynch, 2018; Swartz, 2019; Morrish et al., 2023).
Vaizdo pamoka
Vaizdo pamoka
Vaizdo pamoka
Vaizdo pamoka
Daliaus Kurlinko skaidrės
dr. Juliaus Neverausko skaidrės