Deja dėl visuomenėje ir medicinos sistemoje vyraujančių stigmų, socialinės izoliacijos, tinkamos pagalbos laiku negavimo ir dėl įvairių kitų asmeninių ir tarpasmeninių priežasčių nemaža dalis šizofreninio ir psichozinio spektro sutrikimų turinčių asmenų nėra linkę tiksliai laikytis numatyto gydymo plano (nesilaiko gydytojo nurodymų, nereguliariai vartoja vaistus, periodiškai praleidžia, keičia vaistų dozes, vartoja per dideliais ar per mažais kiekiais, užmirštama juos laiku išgerti, savavališkai nutraukia jų vartojimą ir t.t.), kas didina ligos epizodų atkryčio tikimybę ir dažnį, dar labiau apsunkina ligos eigą ir ją gilina bei prastina funkcionavimą (Fung et al., 2008; Valery ir Prouteau, 2020; Leijala et al., 2021). Tuo tarpu nuoseklus ir sistemingas gydymasis ir gydymosi plano laikymasis padeda sumažinti ligos atkryčių tikimybę, gerina asmens funkcionavimą, mažina socialinę izoliaciją ir ilgina gyvenimo trukmę (Dregan et al., 2020).
Nors šizofreninio ir psichozinio spektro sutrikimai yra sunkios ir lėtinės psichikos ligos, tyrimai rodo, kad daugumoje atvejų, taikant farmakoterapiją kartu su įrodymais grįstomis psichologinėmis intervencijomis (tokiomis kaip į atsistatymą orientuota kognityvinė terapija (CT-R)), atsistatymas ir ženklus funkcionavimo pagerėjimas yra įmanomas, netgi ir sunkiais atvejais (Grant et al., 2014; Grant et al., 2017; Vita ir Barlati, 2018).
Todėl geresnis šizofreninio ir psichozinio spektro sutrikimų ir jų gydymui skirtų įrodymais grįstų intervencijų supratimas yra naudingas skatinant šizofreninio ir psichozinio spektro sutrikimų turinčių asmenų gydymosi ir jo laikymosi motyvaciją, mažinant atkryčių tikimybę, gerinant gyvenimo kokybę ir funkcionavimą bei didinant gyvenimo trukmę.