Žmogaus institutas

Gėda dažnai kyla, kuomet asmuo susiduria su suvokiam rizika būti pasmerktam, išjuoktam ir atstumtam žmonių, kurie jam rūpi (ar kurių nuomonė jam rūpi), dėl tam tikros savo savybės, veiksmo ar išgyvenimo. Taip pat kylant prisiminimams, kai asmuo praeityje pasižymėjo tam tikra savybe, atliko tam tikrą veiksmą ar patyrė tam tikrą išgyvenimą, kurie yra suvokiami kaip blogi ir nepriimtini ar atspindi asmens suvokiamą defektyvumą. Daugelis žmonių gėdą patiria kaip vieną iš sunkiausių, labiausiai slegiančių ir skausmingiausių emocijų, kuri skatina norą pasislėpti, atsitraukti, užsisklęsti ir netgi išnykti, taip pat gėda gali skatinti gynybiškumą ar netgi agresiją (Tangney ir Dearing, 2002; Hejdenberg ir Andrews, 2011; Linehan, 2014; Lynch, 2018). 

Beveik visi žmonės yra bent kartą gyvenime jautę gėdą. Tam tikrame kontekste ir tam tikru lygiu gėdos patyrimas gali būti netgi naudingas ir funkcinis. Tačiau iš visų emocijų gėda gali greičiausiai tapti disfunkcine ir netgi lėtine. Nuo įprastos gėdos patyrimo lėtinė gėda skiriasi tuo, kad ji yra patiriama ne tik epizodiškai, pavienėse situacijose, ar kokiame nors specifiniame kontekste, bet tampa integruota kaip savasties dalis, skatinanti gilų bevertiškumo, nepakankamumo patyrimą, itin neigiamą savęs vertinimą, savęs kaip iš esmės defektyvaus ir nepriimtino matymą. Taip pat skatina pertekliniai kliautis ir užstrigti šį gėdos jausmą bandančiuose maskuoti įveikos strategijose (vengimas, neigimas, gynybiškumas, grandioziškumas ir t.t.), o šios pastangos maskuoti ar išvengti gėdos patyrimo ją dar labiau augina ir gilina (Lewis, 1992; Tangney et al., 2007; Lynch, 2018). 

Polinkis patirti stiprią gėdą ir lėtinė gėda didina tam tikrų psichikos sutrikimų atsiradimo riziką, prisideda prie jų palaikymo, ar yra viena iš esminių jų komponentų (ypač depresijos, distimijos, socialinio nerimo sutrikimo, potrauminio streso sutrikimo ir kompleksinio potrauminio streso sutrikimo, ribinės, narcisistinės, vengiančios asmenybės sutrikimų). Lėtinė gėda yra susijusi ir su nesaugiu prieraišumu ar prieraišumo sutrikdymais. Lėtinė gėda dažnai apsunkina įvairių sutrikimų gydymo eigą ir ji pati dažniausiai savaime nesumažėja (Andrews et al., 2000; Lee et al., 2001; Mills, 2005; Tangney et al., 2007; Rüsch et al., 2007; Kim et al., 2011; DeYoung, 2015; Saraiya ir Lopez-Castro, 2016; Dolezal ir Gibson, 2022; Rozen ir Aderka, 2023; Labonté ir Kealy, 2024).

Tad specialistams, norintiems padėti žmonėms, kurie patiria lėtinę gėdą yra pravartu mokėti ją atpažinti, suprasti ir mokėti taikyti darbui su ja skirtus įrodymais grįstus terapinius metodus ar jais paremtas intervencijas (tokias kaip į atjauta orientuota terapija (CFT), schemų terapija (ST), vidinės šeimos sistemos terapija (IFS), dialektinė elgesio terapija (DBT), radikaliai atvira dialektinė elgesio terapija (RO-DBT), priėmimo ir įsipareigojimo terapija (ACT)) (Lee et al., 2001; Gilbert ir Irons, 2009; Gilbert, 2010; Luoma et al., 2012; Linehan, 2014; Lynch, 2018; Leaviss ir Uttley, 2015; Goffnett et al., 2020; Di Sarno et al., 2024).