Pavyzdžiui, jeigu vaikystėje netenkame brangaus artimo žmogaus, jeigu mus kažkas skriaudžia, žemina ar tyčiojasi, natūralu apie tai papasakoti artimam suaugusiam žmogui ir tikėtis bei sulaukti veiksmingos pagalbos. Jeigu taip nėra ir vaikas mano, kad viską turi įveikti vienas, iššūkiai dažnai tampa per sunkūs, ir tuomet vaikas pasidaro išvadą, kad ateityje reikia stengtis jokiu būdu nepatekti į tokią situaciją, kuri vėl galėtų traumuoti. Todėl vaikystėje traumų patyrę žmonės gali vengti dalykų, kurie yra natūralūs, pavyzdžiui, būti atviri ir pažeidžiami, prisirišti prie kito žmogaus ar žmonių grupės, imtis naujų dalykų ir padaryti klaidų ir t.t. Tokių natūralių patirčių vengimas labai apriboja žmogaus gyvenimą ir gyvenimas gali atrodyti kaip nuolatinės pastangos apsisaugoti. Taip pat žmonės, vaikystėje patyrę traumų, dažnai turi nerealistišką savęs vaizdą, todėl gali jausti stiprų gėdos jausmą, taip pat jiems dažnai yra sunku reguliuoti ir kitas emocijas.