Prarandame naminius gyvūnėlius, draugus, svarbius žmones, svarbius santykius, jaunystę, grožį, turtą, sveikatą ir galiausiai patį savo gyvenimą. Paprastai žmonės apie tai negalvoja kol neįeina į akistatą su netektimis kaip įvykusiais arba vykstančiais faktais.
Mūsų žmogiškoji reakcija į netektis ir praradimus yra gedėjimas. Jis gali būti suvoktas ir neįsisąmonintas. Jis gali būti normalus, sveikas, tačiau gali komplikuotis ir užsitęsti. Šiuolaikinis gyvenimo būdas, tempas, dažnai nepalieka pakankamai erdvės išgyventi skausmingoms emocijoms. Pavyzdžiui, vikingų laikais Skandinavijoje gedintieji galėjo iki metų laiko tiesiog gedėti, nedirbti įprastinių darbų, ir kiti bedruomenės nariai jais pasirūpindavo. Gedinčiojo darbas būdavo gedėti, todėl nuo kitų darbų jis būdavo atleidžiamas. Taip pat gali būti labai svarbu, ar žmogaus netektis yra visiems žinoma ir suprantama, ar ne. Pavyzdžiui, kai moteris praranda negimusį kūdikį (nutrūksta nėštumas), ji gali išgyventi didžiulį netekties skausmą ir gedėjimą, tačiau dažnai apie tai žino tik labai mažai žmonių. Visi kiti žmonės, tarkime kolegos, iš jos tikisi įprasto elgesio, įprastos savijautos.
Panašiai gali būti ir nutrūkus svarbiems, tačiau viešai nežinomiems ryšiams, arba netekus mylimo gyvūno, su kuriuo ryšys žmogui buvo labai svarbus, tačiau kitiems žmonėms gali būti sunku šią svarbą suprasti. Kuomet kiti žmonės nežino apie mūsų netektį, arba jos nesupranta, jie nesuteikia emocinės paramos, ir tuomet gedėti gali būti dar sunkiau. Kuomet reikia dėtis, kad nieko neįvyko, nuslėpti savo jaučiamą skausmą, tai gali kainuoti labai daug jėgų.