Apie 2% žmonių serga bipoliniu sutrikimu (Clemente et al., 2015; Rowland ir Marwaha, 2018). Bipolinis sutrikimas dažnai itin apsunkina ir sutrikdo tiek sergančiojo, tiek jo artimųjų gyvenimus. Šio sutrikimo turėjimas yra susijęs su dažnesnėmis tarpasmeninėmis problemomis, konfliktais, finansinėmis ir netgi teisinėmis problemomis, prastesne gyvenimo kokybe bei prastesniu funkcionavimu apskritai (Rademacher et al., 2007; Scott, 2011). Apie 65% bipolinį sutrikimą turinčių asmenų turi bent vieną gretutinį sutrikimą, 43% turi du gretutinius sutrikimus. Vienas dažniausių gretutinių sutrikimų (apie 50% atveju) yra medžiagų vartojimo sutrikimas (priklausomybė), taip pat itin dažnai pasitaiko ir nerimo sutrikimai (Weissman ir Johnson, 1991; Strakowski et al., 1992; Cassidy et al., 2001; McElroy et al., 2001; Pavlova et al., 2015). Iš visų psichikos sutrikimų, asmenys, sergantys bipoliniu sutrikimu, pasižymi viena didžiausių savižudybės rizikų. Bipoliniu sutrikimu sergantys asmenys turi 15 kartų didesnę riziką įvykdyti savižudybę, lyginant su bendrąja populiacija. Apie 10–20% bipolinį sutrikimą turinčių asmenų miršta dėl savižudybės, apie trečdalis gyvenimo eigoje yra bent kartą bandę nusižudyti. Bipolinio sutrikimo turėjimas didina ir savęs žalojimo riziką (Chen ir Dilsalver, 1996; Goodwin ir Jamison, 1990; Müller-Oerlinghausen et al., 2002; Hawton et al., 2005; Webb et al., 2014).
Deja, dėl visuomenėje vyraujančių stigmų, tinkamos pagalbos laiku negavimo ir dėl įvairių kitų asmeninių ir tarpasmeninių priežasčių nemaža dalis bipolinį sutrikimą turinčių asmenų nėra linkę tiksliai laikytis numatyto gydymo plano (nesilaiko gydytojo nurodymų, nereguliariai vartoja vaistus, periodiškai praleidžia, keičia vaistų dozes, vartoja per dideliais ar per mažais kiekiais, užmirštama juos laiku išgerti, savavališkai nutraukia jų vartojimą ir t.t.), kas didina ligos epizodų atkryčio tikimybę ir dažnį, dar labiau apsunkina ligos eigą, prastina funkcionavimą (Keck et al, 1996; Weiss et al., 1998; Svarstad et al., 2001; Scott ir Pope, 2002). Tuo tarpu nuoseklus ir sistemingas gydymasis ir gydymosi plano laikymasis padeda sumažinti ligos atkryčių tikimybę ir gerina asmens funkcionavimą (National Institute for Health and Care Excellence [NICE], 2014; Jauhar, McKenna ir Laws, 2016; Chatterton et al., 2017; Miklowitz, Cipriani ir Goodwin, 2017; Bert et al., 2023).